Konrad Adenauer: Šiuolaikinės Vokietijos tėvo pamokos politikams

Edvardas Lukošius

Antrasis pasaulinis karas yra vienas iš baisiausių ir daugiausia gyvybių nusinešusių įvykių civilizuoto pasaulio istorijoje, pareikalavęs 70–85 milijonų žmonių gyvybių. Tas šešerių metų laikotarpis galėjo nusinešti daugiau gyvybių ir trukti dar ilgiau, jei ne vienas drąsus, ryžtingas ir be galo iškalbingas žmogus, sugebėjęs įkvėpti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir visą Vakarų pasaulį pasipriešinti nacių terorui bei padėjęs užtikrinti taiką Europoje po to. Viena ryškiausių modernios istorijos politinių asmenybių ir konservatizmo veidas karo metais – Winstonas Churchillis.

Dabar Winstoną Churchillį daugelis įsivaizduojam su cigaru burnoj ir taure viskio rankoje, bet iki tapimo konservatorių partijos Jungtinėje Karalystėje ikona jo gyvenimas nebuvo labai paprastas. Nors 1874 m. lapkričio 30 dieną jis gimė labai turtingoje anglų lordo ir amerikiečių gražuolės šeimoje, Churchillio vaikystė nebuvo lengva. Tėvai daugiausia gyveno atskirai vienas nuo kito, o meilės ir šilumos jis gaudavo iš savo auklės Elizabeth Everest, kuri buvo vienintelė jos vaikystės draugė. Jai mirus, Winstonas pasakė: „Ji buvo geriausia ir artimiausia mano draugė per visus dvidešimt mano gyvenimo metų. Daugiau niekada neturėsiu tokio gero draugo.“ Jaunasis Churchillis gana dažnai keisdavo mokyklas tiek dėl bendraklasių, tiek dėl mokytojų smurto, sunkios vaikystės pasekmė buvo labai prasti pažymiai, nors istorija ir anglų kalba sekėsi tiesiog puikiai, ir to laikotarpio vertinimas kaip paties tamsiausio jo gyvenime. Prastai pabaigęs mokyklą jis suprato, kad vienintelė galimybė ką nors pasiekti gyvenime buvo britų armija, kuri įnešė naujų vėjų į jo gyvenimą ir leido atsiskleisti jo talentams. Netrukus po kariuomenės Winstonas suprato, kad nori siekti parlamentinės karjeros, tačiau laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios jam nebuvo labai sėkmingas – vienu metu net grėsė politinės karjeros pabaiga.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Churchillis grįžo su trenksmu – jis tapo Britanijos ministru pirmininku, o įkvepiančios kalbos ir skambios frazės tapo jo vizitine kortele. Visai kaip ir armijoje baigus mokyklą, Winstono talentai atsiskleidė visu savo grožiu. Tapęs ministru pirmininku, pirmoje kalboje jis sakė: „Aš neturiu ką pasiūlyti, tik kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą.“ Kadangi Churchillis buvo žodžio žmogus, savo pažadą jis išpildė su kaupu, ir tas laikotarpis tapo istorija. Neskaičius jo kalbų yra neįmanoma suprasti, kokia svarbi asmenybė Winstonas Churchillis buvo karo eigai. Jis stojo į vieną pusę su Sovietų Sąjunga, tačiau ne dėl žavėjimosi komunizmu – jis buvo gerai žinomas ir labai atviras komunizmo kritikas, tačiau Hitleris buvo dar didesnis blogis nei sovietų blogio imperija. Kalbėdamas apie jų sąjungą, jis pasakė: „Jei Hitleris užpultų pragarą, aš pasakyčiau bent kelis palankius žodžius velniui mūsų parlamente.“ Tai buvo ne tik žiaurumo ir beprotiško kraujo praliejimo, bet ir aistringo pasipriešinimo bei taikos siekio istorija, ir Winstonas tapo to siekio veidu. Pasibaigus karui – vieninga Europa tapo kaip niekada reali.

Churchillio vieningos Europos idėja nebuvo Antrojo pasaulinio karo vaisius – ji gimė dar gerokai iki jam prasidedant. Dar 1930 metais jis parašė straipsnį, raginantį sukurti „Jungtines Europos valstijas“, pridurdamas, kad nors Britanija ir yra su Europa, bet ne jos dalis. Vėliau, karo metais, kalbėdamas apie Europos atkūrimą jis minėjo visiškai europietiškos Europos Tarybos sukūrimą, taip suerzindamas Jungtines Amerikos Valstijas, kurios norėjo turėti daugiau įtakos senajame žemyne. 1946 metais, jau nebūdamas premjeru ir pasibaigus karui, tačiau vis dar turėdamas begalinį autoritetą ir didžiulę įtaką, Churchillis ragino sukurti Jungtines Europos valstijas, kurių branduolys būtų Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė, su sąjungininke Britanija ir galbūt net JAV kaip „naujos Europos draugais ir rėmėjais“. Tačiau jo idėjos buvo stipriai kritikuojamos – įtakingi laikraščiai jo pasiūlymus laikė keliančiais pasipiktinimą ir nedrąsiais, kadangi Winstonas nematė visiškai vieningos Europos – jis manė, kad egzistuos amžina atskirtis tarp Rytų ir Vakarų.

Dažni ir aiškūs pasisakymai dėl Europos vienybės 1949 metais galiausiai lėmė Europos Tarybos atsiradimą, kuri siekia užtikrinti žmonių teises, demokratiją ir teisės viršenybę Europoje – pamatines vertybes šiuolaikinėje visuomenėje. Tai buvo didžiulis žingsnis, bet toli gražu ne paskutinė Europos suvienijimo stadija. Būdamas imperialistas, Churchillis Britaniją matė tik griežtai kaip vieningos Europos sąjungininkę, o ne jos dalį, tačiau norėjo, kad britai ir toliau aktyviai dalyvautų Europos suvienijimo procese, todėl, kai 1950 metais britų vyriausybė nesugebėjo išsiųsti savo atstovo į pasitarimą dėl Europos anglies ir plieno draugijos įkūrimo, jis buvo įtūžęs ir negalėjo aštrių žodžių. Winstonas manė, kad šis „apgailėtinas požiūris sugriovė Europos pusiausvyrą“, kadangi bijojo, jog Vokietija, kuri ne taip seniai buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų, prad1945 metais sąjungininkų kariuomenė skynėsi kelią per griuvėsiais virstančią nacistinę Vokietiją. Visa šalis, kaip ir ją valdęs nacistinis režimas, buvo nusiritusi į nevilties bedugnę. Antrasis pasaulinis karas sukėlė Vokietijoje ekonomikos stagnaciją, socialinį nuosmukį ir sugadino šalies įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau, kaip ir per karą griuvėsiais virtę Vokietijos miestai, visa valstybė iš pamatų ilgainiui buvo atstatyta. Šiuo sunkiu laikotarpiu, Vokietijos tauta sukaupė visą drąsą, atkaklumą ir, Konrado Adenauerio, politiko iš Kelno miesto, vedama, atsigavo po nuosmukio. Jis suprato, jog siekdama klestėjimo šalis turi tapti europietiškos bendruomenės dalimi. Tai buvo jo pagrindinis tikslas, kurį jis tapęs pirmuoju Vakarų Vokietijos kancleriu ir pasiekė.

Konrado Adenauerio politinė karjera prasidėjo savivaldos lygmeniu 1906 metais, kai jis buvo išrinktas Kelno miesto tarybos nariu. Dar būdamas mokinys jis įstojo į krikščioniškos Centro partijos gretas. Vėliau, 1917 metais, jis tapo Kelno meru ir išliko poste iki nacių valdžios uzurpacijos 1933-iaisiais, kada jis buvo pašalintas iš posto dėl pažiūrų, nesutampančių su nacistinio režimo idealais. Nors liko be pinigų, namų ir darbo, su draugų pagalba ir prieglobsčiu jam pavyko išgyventi nacistinio režimo metus, nors ir buvo bandyta jį įkalinti net kelis kartus.

Po karo sąjungininkai ir SSRS pasidalino Vokietiją į atskiras okupacines zonas. Netrukus Konradas Adenaueris atsidavė naujos Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) partijos kūrimui. Politikas teigė, jog tai turi būti partija, atvira tiek Romos katalikams, tiek protestantams – priešingai negu jos pirmtakė Centro partija, nes išskirtinai katalikiška partija ilgainiui atitolintų Vokietijos politiką nuo demokratijos. Jau 1946-aisiais jis tapo neformaliu naujai besikuriančios partijos lyderiu, o dar po ketverių metų buvęs Kelno meras jau oficialiai tapo nuosaikios centro-dešinės CDU partijos, kurią palaikė Vakarų valstybės, pirmininku. Jo greitas iškilimas nieko nestebino – dar Veimaro Respublikos laikais daugelis vokiečių jį matė kaip būsimą kanclerį, o po karo vyravo konsensusas, kad kiti karą išgyvenę Centro partijos lyderiai dar esą nepasiruošę artėjantiems darbams.

Vokietijos gerovės atkūrimo darbai prasidėjo vos tik K. Adenaueris ir jo CDU partija laimėjo pirmuosius demokratiškus Vakarų Vokietijos rinkimus 1949 metų rugpjūtį. Įvertindamas sovietų grėsmę iš rytų, kancleris nenorėjo įkurti naujos sostinės nei padalintame Berlyne, nei pasienyje esančiame Frankfurte, todėl atkurtos Vokietijos centru pasirinko Bonos miestą. K. Adenaueris suprato, jog jo valdoma Vokietija savarankiškai neišgyvens būdama SSRS kaimynystėje. Todėl jis greitai atsigręžė į tarptautinę erdvę ir pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Vakarų valstybių vadovais. Kancleris greitai atkūrė su Prancūzija gerus santykius, kurie buvo reikalingi siekiant glaudesnių ekonominių ryšių.

Netrukus Vokietija tapo viena svarbiausių Vakarų Europos valstybių prekybos partnere. 1951-aisiais, po vienų metų derybų, buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri davė pradžią Europos anglių ir plieno bendrijai. Nors vokiečiai šį žingsnį vertino neigiamai ir teigė, jog tai tik Prancūzijos sąmokslas užimti Vokietijos pramonę, Adenaueris nekreipė į tai dėmesio. Kancleriui buvo svarbiausia Europos šalių integracija. Po to buvo pasirašyta Romos sutartis, sukūrusi Europos Ekonominę Bendriją, kurioje Vakarų Vokietija buvo svarbi narė nuo pirmų dienų. Tad ne veltui Konradas Adenaueris buvo oficialiai pripažintas kaip vienas iš vienuolikos Europos Sąjungos įkūrėjų.

Sujungus anglių ir plieno pramones, būtinas karinės technikos gamybai, ir suvienijus Vakarų Europos valstybių rinkas buvo aišku, kad šios valstybės tarpusavyje nekariaus. Tačiau grėsmė iš Rytų, SSRS, niekur nedingo. Todėl kancleris pradėjo siekti Vakarų Vokietijos, kuri po karo buvo nuginkluota, remilitarizacijos. Parėmus Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui ir K. Adenaueriui garantavus, jog atkurta Vokietijos kariuomenė niekada neužpuls Rytų Vokietijos ir nesieks unifikacijos jėga, 1955-aisiais Vokietija oficialiai prisijungė prie NATO. Šiek tiek vėliau, tais pačiais metais, buvo įkurtas Bundeswehr, reformuotos Vakarų Vokietijos karinės pajėgos. Siekiant atkurti kariuomenę ir nemarginalizuoti dalies vokiečių populiacijos, neišstumti jos iš šalies gyvenimo, buvo suteikta amnestija daliai denacifikacijos paveiktų asmenų, kurių daugelis ėjo aukštas pareigas hitlerinės Vokietijos kariuomenėje. Kariuomenė buvo reformuota iš pagrindų, siekiant pašalinti visus saitus su praeitimi. Kariniam reformatoriui Wolfui fon Baudisinui kancleris suteikė daug autonomijos. Pagal tuomet pritaikytus principus vadovaujasi ir modernioji Vokietijos kariuomenė.

Europietiškumas nebuvo vienintelė K. Adenauerio veiklą grindžianti vertybė. Jaunystėje, priešingai negu dauguma to meto jaunuolių, K. Adenaueris puoselėjo padorumo, tvarkos, krikščioniškos moralės vertybes, siekė kovoti prieš valstybės neveiksnumą, iracionalų valdymą ir politinį amoralumą. Tikriausiai todėl jis ir vykdė savo politinę veiklą krikščioniškoje Centro partijoje, o vėliau atsidavė darbui Krikščionių demokratų sąjungoje (CDU). Tapęs kancleriu jis tikėjo, jog Vokietija kažkaip turi atpirkti savo kaltes, padarytas žydų tautai, ir atlyginti padarytą žalą. Vėlesniais metais Vokietija Izraeliui išmokėjo 3,5 mlrd. vokiškų markių.

Politikas turėjo ir tvirtą moralinį stuburą. Jis turėjo dvi pagrindines taisykles politikams. Pirma, niekada nemeluok. Antra, niekada nepulk kažko, ko nėra, o jei yra – pulk stipriai, kaip tik gali. Galbūt ir pats pritaikė šią taisyklę per vizitą į Rusiją. Tvirto charakterio politikas nepabūgo apsilankyti Maskvoje, siekdamas išlaisvinti tūkstančius karo belaisvių, kurių pagal oficialią SSRS versiją net nebuvo. K. Adenaueriui pavyko sugrąžinti apie 10 tūkst. vokiečių į tėvynę. Apklausoje po jo mirties 1967 metais žmonės tai įvardino kaip geriausią jo darbą. Tad ne veltui 2003 metais K. Adenaueris buvo išrinktas didžiausiu visų laikų vokiečiu.

Kancleris pasižymėjo kaip sąžiningas, tvirto charakterio žmogus. Jis nebuvo politinis oportunistas, niekas negalėjo ir suabejoti, kad K. Adenaueris netiki tuo, ką jis sako. Politikas turėjo ir savo galios filosofiją. Jis teigė, jog galia turi būti naudojama tik racionaliems bei nacionaliniams tikslams įgyvendinti ir kad šios galios neturi būti sutelkta per daug vieno žmogaus rankose. Net ir atėjus antriesiems rinkimams 1953 metais, kada sujudo ir kitos partijos, kanclerio kėdė neginčijamai atiteko Adenaueriui, kurio nuosaikus konservatizmas ir krikščioniška demokratija daug rinkėjų palenkė į CDU pusę ir padėjo partijai tapti bene įtakingiausia ir stabiliausia politine jėga šalyje.

Kadangi buvęs Kelno meras į pareigas atėjo būdamas jau garbingo amžiaus, 73 metų, žmonės įsivaizdavo, kad jis bus tik laikinas Vokietijos „prižiūrėtojas“. Tačiau K. Adenaueris kanclerio poste ištarnavo 14 metų. Ir kaip teigia istorikas Rojus Dženkinsas, K. Adenaueris buvo seniausias pareigas ėjęs valstybės vadovas, todėl nenuostabu, jog jis buvo pramintas „senoliu“. Būdamas tokio amžiaus, kai daugelis jau išeitų į pensiją, jis nenumaldomai tęsė savo veiklą. Kanclerį priekin vedė stiprus pareigos jausmas. Jis suprato, jog dar yra daug neatliktų darbų, reikalingų, kad Vokietija galėtų atgimti iš naujo. Net atėjus ketvirtai kadencijai, prieš kurią pradėdamas prižadėjo jos visos netarnauti, jis nenoriai užleido savo postą ekonomikos ministrui 1963-iaisiais, nors iš CDU pirmininko pozicijos nepasitraukė dar trejus metus. Politikas taip pat vienu metu svarstė tapti prezidentu, bet jo patarėjams pranešus, kad šios pareigos turi labai mažai realios galios ir yra ceremoninės, K. Adenaueris atsisakė į jas kandidatuoti.

Konrado Adenauerio darbai ir asmenybė suformavo šiandienę Vokietiją. Nualinta, sugriuvus, stagnuojanti ir demonizuota Vokietija savo pirmojo kanclerio valdymo metais pavirto į demokratišką, stabilią, produktyvią ir gerbiamą tarptautinėje bendruomenėje valstybę. Jis parodė tvirtą atsidavimą Europos valstybių ekonominei kooperacijai ir valstybių integracijai. Siekė užtikrinti saugumą ne tik Vakarų Vokietijai, bet ir visoms kitoms Vakarų valstybėms. Jo politinės veiklos atgarsiai dar vis diktuoja dabartinės Vokietijos politiką. Moderniosios Vokietijos tėvas buvo atsidavęs katalikas, nuosaikus konservatorius su tvirtu moraliniu stuburu ir iškiliausias vokietis istorijoje, bet visų pirma jis laikė save europiečiu. Šiandien mums, lietuviams, tikriausiai belieka didžiuotis, jog esame sąjungininkai su europietiška, Adenauerio atkurta Vokietija.